Siūlome kelionę po Kintų seniūnijos žymiausias vietas. Tai kelionė, kuri remiasi buvusiais įvykiais ir praeities faktais. Ją pavadinome “Kelionė po Kintų žemę”.
                    
Padedami keliauti priminkime, kad teritorija, kuri ilgainiui tapo žinoma kaip Mažoji Lietuva,  atsirado po 1422 metų rugsėjo 22 dieną tarp Vytauto Didžiojo  su Kryžiuočių ordino magistro sudarytos Melno taikos. Ja, be kitų politinių - karinių dalykų, ne tik pasirašė taikos sutartį, bet ir nustatė sieną tarp ordino ir žemaičių žemių. Šiuo susitarimu Vytautui Didžiajam nepavyko atgauti kryžiuočių anksčiau užgrobtos Klaipėdos ir didelės dešinės Nemuno žemupio dalies nuo Smalininkų miestelio netoli Jurbarko iki Nemirsetos Baltijos pajūryje. Ši Lietuvos siena su ordinu išliko ilgam, iki pat XX amžiaus pradžios. Nuo to laiko šio krašto istorinis laikrodis ėmė skambinti valandas kitokiais dūžiais, nei toje dalyje, kuri vadinama buvo Didžiąja Lietuva. Beje, terminas Mažoji Lietuva pirmą kartą paminėtas buvo istoriko Simono Grunau 1526 metais Prūsijos istorijoje. 

 Tolimesnę krašto gerovę ir vystymąsi ėmė lemti ordino germaniška valdžia.

 Tačiau didžiausias posūkį nuo Didžiosios Lietuvos vystymosi  įgavo po to, kai 1525 metais kraštas tapo pirmąją protestantiška valstybe - Prūsijos hercogyste. Tai atsispindėjo visame kame: religijoje bei apeigose, švietime, architektūroje ar net ir žmonių tarpusavio santykiuose. Kai kurios  skirtybės matomos ir dabar, nors jau daugelį metų (nuo 1923 m.) Klaipėdos kraštu vadinama ši Mažosios Lietuvos dalis yra susijungusi su savo pagrindiniu kamienu - Didžiąja Lietuva.

Į Kintų žemę galima patekti trimis keliais: vykstant pro Priekulę, iš  Šilutės miesto ir iš Klaipėdos Šilutės plento 35 kilometro. Žinotina, kad tik Šilutėje rodyklės rodo Kintų kryptį. Visos likusios nurodo Ventę. Tai yra tolimiausias galimos kelionės taškas. Mes siūlome vykti keliu pro Priekulę. Priekulėje, prie I. Simonaitytės paminklo, rodyklės kelios: į Dreverną ir į Ventę. Pervažiavus geležinkelį sukitės kairėn ir, kaip sakoma, pirmyn. Už Venckų, pasuksite  smagiai plentu dešinėn ir už kelių šimtų metrų imsite kilti į nedažną pamaryje kalvelę. Karaliaus Vilhelmo kanalas. Tai įvažiavimas į pastatytą per karaliaus Vilhelmo kanalą, dabar vadinamą tiesiog Klaipėdos kanalu, tiltą. Šis kanalas buvo iškastas 1863 - 1873 prancūzų karo belaisvių. Sujungė jis Klaipėdą su Minijos upe, kuri už keliasdešimt kilometrų įteka į Nemuną. Kanalas anais laikais buvo reikalingas gabenant krovinius. Jis sutrumpino vandens kelią iš Tilžės į Klaipėdą. Be to daug saugiau buvo plaukti ne audringomis Kuršių mariomis, bet kanalu, kai bet kada galėjai priartėti prie kranto ir, kas svarbiausiai, tam, praktiškai, jokios įtakos nebeturėjo oro sąlygos. Priminsime, kad tada laivai buvo buriniai “varomi” vėju,  ir vadinami kurėnais. Šiems laivams oro sąlygos turėjo didelės reikšmės. Ilgainiui kanalo, kaip transporto arterijos, vaidmuo  sumažėjo. Šiandien susisiekimui šis kanalas  jau nebenaudojamas. Dabar tai žvejų pamėgta poilsio vieta, apie kurią geriau gali papasakoti šios srities žinovai. Dar pridursime, kad Klaipėdos kanalas šioje vietoje  yra riba tarp Klaipėdos ir Šilutės rajonų. Nuo jo ir prasideda Kintų seniūnija. Privažiuojame Sakūčių kaimą. Pavadinime vartojama ilgoji ū. Vardo kilmė nėra iki galo išaiškinta, tačiau gali būti, kad kaimo pavadinimas, kaip įprasta Prūsijos valstybėje, radosi iš stipriausio ūkininko vardo: ėmus rinkti mokesčius reikėjo įvardinti teritoriją. Sakūčiai yra dabar nemenka gyvenvietė, tačiau praeityje jo būta ne tokio didelio. Išaugo jis sovietmečiu ėmus statyti aplinkui didelius gyvulininkystės kompleksus. Tarp kanalo iki Sakūčių keliauninkai pravažiuoja buvus keturis kaimus. Ir dabar vienkiemių savininkai savo gyvenamą vietą vadina tų buvusių kaimų vardais: Kiošai, Lamsočiai, Bundulai, Mockiai. Tai buvusių nemenkų  kaimų “palikuonys”. Sakūčiuose susikerta trys keliai: iš Priekulės, iš Kintų ir kelio į Šilutę. Keliaujantiems į Kintus reikia važiuoti laikantis dešinės - rodyklė ir vėl rodo Ventės kryptį. Už šešių kilometrų privažiuojame Kintus.

Trumpai apie Kintus. Tai sena gyvenvietė. Manoma, kad savo vardą gavusi iš ūkininko Blazy Kinto (1540 metų surašymo knygose randame tokią pavardę). Iki 1705 metų didelės ekonominės reikšmės neturėjo. Tais metais į Kintus iš Ventės buvo perkelta audros sugriauta bažnyčia (čia veik vienodas atstumas tarp tolimiausių parapijos vietų). Nuo to laiko kaimas tampa parapijos centru ir pradeda augti. Netrukus (apie 18 a. vidurį) imta sodinti mišką. Taip buvo stabdomas pustomas pakrantės smėlis. Kuršių marių pakrančių irimui išvengti, vietinis girininkas Teneitis apsodina jas   nendrėmis. 18 - 19 a. Kintai garsėjo dideliais gyvulių ir žuvų turgumis, į kuriuos suveždavo žuvį ir Kuršių nerijos žvejai.  Nuo 19 a. pradžios iki 20 a. vidurio Kintai buvo valsčiaus centru. Bažnytinė parapija buvo lietuviška. Aktyvi gyventojų  lietuviška veikla ypač ėmė reikštis 20 a. pradžioje. Kintuose 1919 metais įsisteigė jaunimo savišvietos draugija “Rūta”. Trys Kintų gyventojai pasirašė 1923 sausio 19 dienos Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos deklaraciją. Per II pasaulinį karą Kintai nukentėjo. Po karo imta statyti naujus namus. Dabar miestelio pagrindą sudaro pokario laikais statyti namai.

Kintuose bažnyčia dabar restauruota. Prieš tai, kaip ir beveik visur Mažojoje Lietuvoje, ji buvo paversta sandėliu. 1986 metais ją atstačius čia buvo įrengta parodų - koncertų salė. Po nepriklausomybės atstatymo  bažnyčia buvo “grąžinta” tikintiesiems”. Tiesa, išėjo šioks toks keblumas: ji grąžinta ne tiems, kam ji priklausė. Iki 1944 metų (bolševikmečio) Klaipėdos krašte pagrindinė tikyba buvo evangelikų. Ir bažnyčios buvo evangeliškos. Šioje pasakojimo vietoje reiktų užsiminti ir apie šio krašto gyventojus. Dabar buvusiame Klaipėdos krašte senųjų gyventojų lietuvininkų likę labai mažai. Tai yra todėl, kad II pasauliniam karui 1944 metais einant į antrą pusę, hitlerinės valdžios buvo įsakytą visiems Rytprūsių gyventojams trauktis į Vokietiją. O be to, ne vienas šių kraštų gyventojas jau buvo girdėjęs, kas tai yra bolševikai. Todėl čia dabar gyvena tik tie senieji Klaipėdos krašto gyventojai, kurie nespėjo laiku pasitraukti. Jų, lyginant su vėliau  šiame krašte apsigyvenusiais, yra labai nedaug. Dabar, bent Kintų seniūnijoje, nemažą dalį šiuose kraštuose sudaro išeiviai iš Dzūkijos. Jie ėmė trauktis iš savo kraštų, kai jų kraštuose suintensyvėjo partizaninis judėjimas. Be to traukė ir daug derlingesnės nei jų žemės, bei išlikusių po karo  gan daug sodybų. Vėliau atvyko ir iš kitų Lietuvos regionų žmonių. Dabar pasakyti, kokios etninės sudėties žmonės čia gyvena, sudėtinga. Tik jokiu būdu ne žemaičiai, kaip dažnai yra pasakoma. Po karo likę senieji vietos gyventojai evangelikai susitvarkė buvusius parapijos namus ir įsirengė ten sau labai jaukią  bažnyčią (jokiu būdu ne kirchė ir ne pastorius, o kunigas - tai vokiškai).  Tokios parapijos salės būdavo prie bažnyčių. Jose po mišių rinkdavosi vietinė bendruomenė pabendrauti. Taigi, 1990 tautinio pakilimo metu didžioji Kintų bažnyčia buvo grąžinta tiems, kieno ji niekada nebuvo. Tai nereikėtų aiškinti vien blogais norais. Tiesiog tuo džiaugsmingu metu nebuvo kam gilintis į praeitį. Taip  senojoje Kintų bažnyčioje dabar meldžiasi katalikai. Dar kitaip, Kintuose yra dvi bažnyčios - evangelikų ir katalikų.
 
Kintai. Taigi, priartėjome  prie Kintų.  Prasideda naujai (kažkada) statytų individualių namų (Alytaus tipo) kvartalas. Tai buvęs prieškaryje Uogalių (Ogalen) kaimas. Dabar ši vieta suaugusi su Kintais. Už kelių šimtų metrų įvažiuojame į senuosius Kintus. Kairėje kelio pusėje kaimo kapinaitės. Po karo jose telaidodavo tik evangelikų tikėjimo žmones. Dabar jos tapo visų Kintų kapinėmis. Už šimto metrų yra dar vienerios kapinės. Deja, jau sunaikintos. Likę tik senieji vartai ir keletas cementinių antkapių. Šalia yra dar vienerios kapinaitės ar bent tai, kas iš jų liko. Kalbama, kad tai buvusios Didžiojo (1709 - 1711 m.) maro “derlius”.  Kapinaites vienas nuo kitų skiria keliukas. Yra pagrindo manyti, kad jis atsirado nesenai ir yra perkastas per kapines.

Tęskime kelionę. Toje pat pusėje, prieš neveikiančias kapines yra Kintų paštas, įsikūręs senoviniame, paštui amžiaus pradžioje statytame pastate. Yra žinoma, kad Kintų pašto agentūra įkurta apie 1850 metus.  Ties paštu pasukus dešinėn keliuku pasieksite Kintų girininkiją. Tuo pat keliuku galima nuvažiuoti iki pat marių kranto. Tiesa, dalį kelio apie tris keturis šimtus metrų reikia eiti pėsčiomis - kelias uždarytas. Ši Kuršių marių pakrantės vietą kintiškiai vadina Pielikio prieplauka - kažkada šioje vietoje tokia pavarde gyvenusio žmogaus vardu. Krantas apaugęs nendrėmis.  Iki marių galima patekti tik nedideliu iškastu kanalu valtelėm arba einant palei tą patį kanalą. Esant geram orui matosi Kuršių nerija. Priešais Kintus yra smėlio kopos Naglio kalnu vadinamos. Matosi ir Pervalka. Žiemos metu  galima  per ledą nueiti į Naglio kopą paslidinėti. Tiesa, reikia eiti apie aštuonis kilometrus, o paslidinėjus grįžti tiek pat.

Grįžkime į girininkiją.  Atvykstame iki girininkijos pastato. Už jo yra gamtos paminklas - didžiulė tuja. Jos gamtinis vardas yra  “didžioji tuja”. Manoma, kad tai didžiausia tuja Lietuvoje. Europoje didesnė žinoma tik Šveicarijoje. Kintiškės “ūgis” yra apie 18 metrų. Kokio ji amžiaus pasakyti sunku, nes medis dvikamienis. Todėl pagal rieves nustatyti amžiaus negalima. Yra žinoma, kad girininkijos pastatas buvo statomas apie 1902 - 1912 metus. Pastačius pastatą buvo, kaip ir šiais laikais, puošiama aplinka. Todėl yra pagrindo manyti, kad tada ir pasodino šią tują, kuriai labai patiko ši vieta ir ji išaugo iki didžiausios Lietuvoje.

Tęskime kelionę ir grįžkime į pagrindinį kelią. Dešinėje pravažiuojame pro 1932 metais statytą, dabar jau niekam nebereikalingą  Kintų pieninės pastatą, , didelę tarpukaryje  “universalinę” Šulco - Kybranco parduotuvę, pro kažkada buvusią lietuvių vaikų mokyklą, vėliau buvusią Kintų J. Čiulados žuvininkystės ūkio kontorą, dabar vėl parduotuvę, bei vokiečių verslininkų įrengtą duonos kepyklą su duonos krautuve. Siūlome pasmaguriauti “Kintų duonos” kepyklos gaminiais - tikrai nenusivilsite.

Už maždaug  penkiasdešimties metrų prie autobusų stotelės kairėje pusėje siūlome sustoti ilgesniam laikui - jūs privažiavote 1705 metais statytą Kintų pradžios mokyklą (stovi kairėje pusėje galu).

Po pažinties su Kintų Vydūno kultūros centru vykstame toliau Ventės kryptimi. Pravažiavus pro Kintų bažnyčias, dabartinius kultūros namus (buvusi tarpukaryje kaimo salė su restoranu Hall) dešinėje bei pro buvusį Kintų valsčiaus centro administracinį pastatą kairėje iš raudonų plytų dar po kiek laiko pamatysite buvusią Kintų katilinę. Nuo šitos vietos prasideda kažkada buvęs Žiaukų kaimas, kuris dabar įeina į Kintų sudėtį.

Pasukus dešinėn tuo asfaltuotu keliuku palei mišką galima nuvykti ir prie marių. Čia krantas šiek tiek gražesnis (prieinamesnis) nei, vadinamojoje, Pielikio prieplaukoje ir galima bandyti išsimaudyti.  Tiesa, tokios maudynės labiau patiks vaikams, nes norint, kad vanduo siektų nors juosmenį, tektų paėjėti ne vieną šimtą metrų, o tiek nuėjus ne visada ir kranto liniją rasti galima (jei norit maudytis, važiuokit prie jūros).

Vykstame toliau. Privažiuojame, kaip kintiškiai sako, kryžkelę. Šioje kryžkelėje kelio ženklai sako, kad iš čia galima nuvykti į Ventę (8  km.), Šilutę (16 km.) ir grįžti atgal į Kintus. Norime iš kart perspėti, kad kelias į Šilutę yra paprasčiausias žvyrkelis. Kintiškiai į Šilutę vyksta geru plentu pro Sakūčius. Nors tai ir truputį toliau (25 km.), bet ir greičiau ir automobiliui sveikiau. Šiuo keliu patariama vykti tada, kai norma susipažinti su Krokų lankų ežerų, Aukštumalos pelke ar  Rūgalių kaimu ar šiaip pabūti arčiau gamtos.

Vykstame  toliau. Pavingiavę plentu už beveik 2 km, kairėje kelio pusėje, ties kelio vingiu dešinėn, pamatysime kapines. Tai Muižės kaimo kapinės. Jos yra labai senos. Šių kapinių centre, po dideliu šakotu ąžuolu, yra Ernsto Vilhelmo Beerbomo 1786 - 1865 (Beerbohm) kapas. Tai olandų kilmės išsilavinęs vokietis. Karjerą pradėjęs kaip gabus Klaipėdos pirklys, didžiąją dalį savo  gyvenimo (1835 - 1840 metais buvo Klaipėdos miesto burmistru) nugyveno Muižės(vokiškai Feilenhofo) dvare. Nuo 1843 m. iki mirties buvo vokiečių administracijos paskirtas vyriausiuoju Kuršių marių ir upių žvejybos inspektoriumi. Su juo yra susijusios Kuršių marių vėtrungių - etnografinio unikumo atsiradimas. Gerai tvarkėsi ir sutarė su vietos gyventojais lietuviais. Rinko vietos tautosaką (mokėjo lietuvių kalbą),  bendradarbiavo su L. Rėza, J. Neselmanu, A. Šleicheriu. Didžiai jį gerbiant palaidotas buvo po didžiuliu ąžuolu, kad žvejai iš marių galėtų matyti, kur vyriausias žvejybos inspektorius amžiams ilsisi. Jis čia ilsisi kartu su savo žmona Emilija. Jeigu prieš tai būsite aplankę Kintų Vydūno kultūros centrą, apie vyriausiąjį žvejybos inspektorių jau žinosite nemažai. Čia taip pat galima apžiūrėti ir nuo praėjusių amžių dar išlikusius kryžius. Jeigu atkreipėte dėmesį, laukuose tai vienoje, tai kitoje vietoje matosi medžių gojeliai. Tai ne kas kita, kaip senųjų pamario gyventojų amžino poilsio vietos. Seniūnijos teritorijoje yra 22 senosios kapinių. Kiekvienas kaimas, paprastai, turėdavo savo paskutinio poilsio vietą.

Tolyn. Vingiuotu plentu pavažiavę trejetą kilometrų privažiuojame dešinėje kelio pusėje buvus garsųjį Muižės dvarą. E. V. Beerbomas buvo jį  pavertęs nuostabia vieta, kuri matydavosi iš tolo. Dėl savo grožio ir vietos ant kranto, dvaras buvo gavęs Mažosios Italijos vardą. Aišku, po garsiojo šeimininko mirties daug kas pasikeitė. Tačiau tai kas dėjosi šioje vietoje po antrojo pasaulinio karo, negalėjo numanyti net drąsiausią fantaziją turintys žiniuoniai - po karo dvaras buvo paverstas antynu. Bolševikai tuojau nugriovė dvarą, o likusiuose ūkiniuose pastatuose įrengė ančių fermas. Vėliau dar naujų pristatė. Bandė dar perdirbimo fabrikėlį pastatyti, tačiau tik aukštas kaminas teišėjo (stovi dar vis - niekas nedrįsta nusiardyti nakčia). Taip ir turšdavosi nekalti paukšteliai buvusioje dvarvietėje, kol papuldavo ant stalo. Tiesa, dar truputėlį vandenėlį (marias) pateršdamos. Praėjo tie laikai. Atstatėm nepriklausomybę, o dvarvietę, teisingiau buvusį antyną, privatizavo.

Netoli už prieplaukos prasideda Ventė. Ventė yra minima kryžiuočių dokumentuose. Vienas iš kelių į Žemaitiją vedė per Ventę: atėję smėlio nerija, keldavosi per marias ties Vente ir pamariu traukdavo link Klaipėdos arba Nemunu kildavo aukštyn. Gali pasirodyti kiek keistoka, kad tuojau už kaimo ribas žyminčio kelio ženklo yra tik keletas namų, už kurių vėl laukai. Tai, greičiausiai, yra tikroji Ventės kaimo riba nuo seno buvusi. Nes vienas iš namų yra kažkada pastatyta ir dabar esanti Ventės pradinė kaimo mokykla. Mokyklos paprastai būdavo statomos kaimo viduryje, o ne pakraštyje, kaip kad atsidūrė dabar. Kur dabar laukai seniau būta sodybų. Kaimas buvo tankiai apgyvendintas. Vydūno muziejuje yra amžiaus pradžios Ventės mokyklos nuotrauka, kurioje nufotografuota kelios klasės. Užrašas prie nuotraukos sako, kad Ventės mokykloje tuo metu mokėsi 52 mokiniai. Dabar šioje pradinėje mokykloje mokosi apie dvidešimt Ventės ir aplinkinių kaimų pradinių klasių mokinių. 1905 metais vykdyto surašymo duomenimis pačiame Ventės kaime, kartu su prie švyturio gyvenančiais gyveno 352 gyventojai, iš kurių 298 buvo lietuviai. Tai normalaus didumo Mažosios Lietuvos kaimas. Dabar pagrindinis kaimo vieta yra už maždaug pusantro kilometro. Toje vietoje yra kryžkelė, kur kelias į kairėn kaip tik ir veda į tą tradicinį kaimą, kur, kaip jau buvo minėta anksčiau, dabar gyvena žmonės atsikėlę iš visos Lietuvos pokaryje. Jei pasuksite dešinėn, galėsite pamirkyti rankas marių vandenėlyje. Šioje vietoje yra įrengta ir šiokia tokia poilsiavietė. Čia ventiškiai bei svečiai bando maudytis. Už maždaug šimto metrų kairėje pusėje yra Ventės kaimo kapinės, kuriose galima rasti net devyniolikto amžiaus kapaviečių. Dar už  puskilometrio privažiuosite kelio pabaigą. Kaip vietiniai žmonės sako, privažiavote Lietuvos kraštą. Tame yra tiesos, nes vandeniu apie dešimt kilometrų paplaukę atsidursite Rusijos teritoriniuose vandenyse. Šitą geriau daryti legaliai, nes priešingu atveju gali tekti turėti problemų, kurios gali trukti tris paras ir kainuoti nemažus pinigus. Tai, aišku, liečia tik tuos, kurie bandys plaukti, o auto turistus,  keliaujančius dviračiais ar pėsčiomis tai neturėtų jaudinti. Atvažiavus į akis kris spalvotas žemėlapis dailiai pastatytas mašinų stovėjimo pakraštyje.

Šis parkas apima visą Nemuno deltą, bei nemažą pakrantės dalį iki Šilininkų. Mūsų kelionės atveju, parko riba prasideda nuo draudžiamo ženklo ties jau anksčiau aprašyta kryžkele.  Taigi stovi  Nemuno deltos regioninio parko žemėlapis Ventėje.

Paėjėję tuo bangolaužiu vis užmeskite akį į marias - įsitikinsite, kad jos seklios. Bangolaužio ilgis 200 metrų. Pridėję mintyse dar  pusę jo ilgio sužinosite vietą, kurioje kažkada stovėjo pilis ir bažnyčia. Bangolaužio pabaigoje yra ketvirtainiška aikštelė su nedidele valčių stovėjimo prieplaukėle. Ji pastatyta su įplaukimu iš rytinės pusės. Statant buvo taip galvojama apsaugoti nuo vakarių bangų. Tačiau, ir Nemunas nešasi su savimi įvairių nuosėdų, kurios nusėda įvairiose tam palankiose vietose.  Būtent valčių įplaukimo vietoje tos sąnašos ir susikaupė. Todėl prieplaukos čia dabar nėra. Beje, Nemunas per metus  nuplukdo apie 12 km3 vandens, kuriame yra ir sąnašų. Geografai pranašauja, kad po kiek laiko (skaičiuoja šimtais metų) Kuršių marių gali ir nelikti - bus užneštos. Ypatingai gražios marios žiemą, kai gali pasivaikščioti užsidėjusiomis ledo plutą mariomis. O jeigu prieš tai dar tie ledo šarvai buvo sustumti į kalnus - fantastika. 

Grįžkime į pakrantę. Šalia švyturio stovi Ventės rago ornitologinė stotis. Tai viena iš seniausių Lietuvoje vietų, kur žieduojami paukščiai. Stotis įkurta tarpukaryje 1929 metais Tado Ivanausko iniciatyva, pastebėjus, kad šioje vietoje eina paukščių migracijos keliai. Ir dabar, kaip ir seniau, papuolusius į tam tikslui pastatytus tinklus paukščius žieduoja. Didžiausius tinklus stato per pavasarinį ir rudeninį paukščių migravimą. Tai labai įspūdingas reginys. Čia yra įrengtas nedidelis muziejus.
Gražiai paprašius galima užlipti ant žiedavimo stoties stogo ir nuo jo pasižvalgyti po Kuršių marias - geru oru matosi Nida, Rusnės sala ir kiti gražumai.

Turi kaimas ir vieną įžymybę - tiltą vedantį niekur. Anot legendos atvažiavo į šiuos kraštus pamedžioti CK sekretorius Motiejus Šumauskas (gal kas kitas). Nuvežė į Minės kaimą. Labai nustebo, kad toks kaimas neturi tilto, o kaimynai kits pas kitą valtelėmis plaukioja. Už neblogą medžioklę pažadėjo pagelbėti tiltą statant. Pasikvietė pas save į Vilnių. Nuvažiavo su planais ir žemėlapiais. Neaišku kodėl, ar dėl prastos nuotaikos tą dieną ar dėl taupumo nubrėžė tiltą ne per Miniją, bet per kanalą, kuris įteka į Miniją kairiajame krante. Taip ir stovi dabar tiltas,  už kurio kelias toliau niekur nebeveda. Jį pamatysite atvažiavę į Minės kaimą. Į šį kaimą geriausiai atvažiuoti taip: pasakojimo pradžioje minėtoje kryžkelėje (nuo Kintų vykstant į Ventę, kur pradeda reikėti leidimų) reikia pasukti Šilutės link ir važiuoti, kol pamatysite ženklą dešinėje pusėje, nurodantį kryptį, kuria pavažiavę  šešerius kilometrus pakliūsite į Minės kaimą.

Porą žodžių norėtųsi tarti apie vienintelį tokio pobūdžio ežerą. Tai vadinamasis lagūninės kilmės ežeras. Kažkada tai buvo pakrantės dalis, kurios krantus palaipsniui Nemunas užnešė sąnašomis. Dabar Krokų lanką su Nemunu jungia nedidelis kanaliukas. Manoma, kad po kurio laiko tas kanaliukas  bus užneštas. Ežeras žuvingas. Tačiau jame žvejoti neleidžiama. Vardas, anot padavimo, yra atsiradęs taip pat tradiciškai, kaip Didžiojoje Lietuvoje. Šienavo žmonės ežero vietoje. Po truputį dangus ėmė niauktis. Virš tos vietos susitvenkė didelis debesis. Visi spėliojo, kas tai gali būti. Kol galiausiai vienas ištarė Krokų lankos. Po šių žodžių debesis nusileido ant žemės ir toje vietoje radosi ežeras - Krokų lankos.
Jis yra vykstant jau minėtu žvyruotu vieškeliu į Šilutę dešinėje kelio pusėje. Prie jo be vietinių žinovų pagalbos, nežinant vietovės, bus sunku nuvažiuoti, todėl ir nesiūlome ten vykti. Priešingoje vieškelio pusėje yra Aukštumalos pelkė (nemaišyti su žemaičių taip vadinama bala). Čia iš vis geriau kojos nekelti - pasiims pelkinis ir po turizmo. Jos tęsiasi iki pat Šilutės. Durpės yra kasamos. Apvažiavus pelkes iš kairės pusės galima patekti į Aukštumalos bei Vabalų kaimus. Dabar Aukštumaloje gyvena trys žmonės, o 1905 gyveno 229. Vabaluose dabar gyvena 10 žmonių, o 1905 metais 214 gyventojai. Pro pat tuos kaimus teka Tenenys, kuris tuojau pat įteka Miniją.
Tokia tad galima kelionė savaitgalį į mažai žinomus kraštus, kurie turiningi savo praeitimi ir, kas svarbiausia,  savo žmonėmis. Atvažiuokite - nesigailėsite.